This movie requires Flash Player 9

Sveiki, malonu, kad apsilankėte

Nori keisti pasaulį į žalesnį?
Jautiesi atsakingas už savo aplinką?
Gyveni ne vien šia diena, bent retkarčiais susimąstai apie ateitį?

Skaityk daugiau >>

You are currently browsing the Žaliosios politikos institutas blog archives for gegužės, 2012.

Tavo balsas

Ar pritariate, kad būtų rengiamas antras referendumas dėl atominės elektrinės statybų Lietuvoje

Rezultatai

Loading ... Loading ...
2012 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Bal   Bir »
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Žymos

Tags

Projektas “IŠSAUGOKIM NERINGĄ”

Archive for gegužės, 2012

2012 m. gegužės 30 d. pranešimas VIR

Gegužės 30 d. Ekonomikos komitetas posėdyje apsvarstė Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projektą  Nr. XIP-4406, kuriuo  siūloma nustatyti suskystintųjų gamtinių dujų  terminalo įrengimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos ir eksploatavimo bendruosius principus bei reikalavimus. Projektas taip pat sudaro teisines, finansines ir organizacines sąlygas suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektui įgyvendinti.

Komitetas, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Valstybės  valdymo ir savivaldybių  komiteto, asocijuotų verslo struktūrų pasiūlymus, pritarė komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadai.

Komitetas taip pat pritarė patobulintam Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3794(2)  ir komiteto išvadai.

Posėdyje buvo svarstomas Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo” projektas Nr. XIP-3260(2). Komitetas nusprendė grąžinti Seimo nutarimo projektą ir Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Užsienio reikalų, Europos reikalų komitetų ir Atominės energetikos komisijos, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, Pramonininkų  konfederacijos ir kt. pateiktas pastabas ir   pasiūlymus.

Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-4407 ir jį lydinčiųjų  įstatymų projektų svarstymas komitete vyks sekančią savaitę.

Ekonomikos komiteto biuro padėjėja Zita Jodkonienė,

tel.(85) 239 6758

ŽALI APKABINIMAI

2012 05 29 @ 10:19
posted by Sigutė Dautartaitė

ŽALI APKABINIMAI

 

Kaip dažnai spaudi ranką kolegai, pakšteli į skruostą mamai ar per petį paplekšnoji draugui, norėdamas apgaubti juos dėmesiu ir supratingumu? Kartą per mėnesį, savaitę, kasdien? O ar kada nors atsidėkojai medžiui – Tavo pavėsio, užuovėjos ir poilsio šaltiniui?

Birželio 5-ąją, Pasaulinę aplinkosaugos dieną, kviečiame Tave prisijungti prie masinio medžių apkabinimo flashmob’o miestų centrinėse gatvėse, alėjose ir parkuose. Ateik 17 val į žaliąją miesto erdvę ir pasidalink šiluma ir dėmesiu su tais, kurių broliai ir sesės kas minutę negailestingai kertami Atogrąžų ir kituose miškuose. Žali apkabinimai ne žaliems!

Daugiau informacijos:

Šaltinis: www.delfi.lt

Ekonomistas, VU dėstytojas Dr. Raimondas Kuodis negaili aštrios kritikos  politikų planams statyti Lietuvoje Visagino atominę elektrinę. Kalbėdamas  penktadienio vakarą Žinių radijo laidoje „Aktualusis interviu“ jis susiejo  vyriausybės ambicijas statyti VAE su egoistiniu politikų siekiu pasistatyti sau  paminklą ir įsiamžinti.

„Dabar pasakyti, kad dėl to mes statom, kad kažkas kažkada su kažkuo pasirašė memorandumus, tai yra bukumo, ne protingumo požymis. Vilkt šalį į projektus,  kurie ekonomikos neišgelbės, energetikos irgi neišgelbės, bet gali finansiškai  sužlugdyti, tai gal geriau pasiimkim keletą smulkesnių projektų, vystykim juos,  kurie galbūt irgi nepadarys stebuklo su energetikos kainom, bet bent jau  nesužlugdys finansiškai ir turėsim didesnį lankstumą“, – įsitikinęs ekonomistas.

Naujoji atominė elektrinė būtų statoma iš esmės vadovaujantis „LEO LT“ priimtu įstatymu, nors jis esą netgi nėra skirtas atominei elektrinei statyti, o  tik akcijų mainams tarp privačios bendrovės ir valstybės.

„Premjeras mėgsta kartoti, kad socdemai pradėjo šitą projektą (Visagino  atominės elektrinės statybų projektą. – red.) ir yra Atominės energetikos įstatymas, priimtas socdemų laikais, todėl mes turime klusniai jį vykdyti.  Ponai, pasižiūrėkime blaiviai: tas įstatymas buvo “LEO” įstatymas, tai buvo įstatymas, skirtas visai ne atominei statyti, o padaryti akcijų mainus tarp  vienos privačios grupuotės ir valstybės. Dabar remtis šiuo įstatymu kaip  vėliava? Taip, iš tikrųjų “LEO” sukūrė įstatymą, kad duotų mūsų avelėms Seime  vėliavą, paskui kurią visi bliaudami eitų. “LEO” nebėra, o vėliava liko. Dabar  mes imam tą kvailą vėliavą ir nešam į priekį ir bandom argumentuoti, kad  socdemai liepė statyti atominę“, – sakė R. Kuodis.

Pasak ekonomisto, per tą laiką galėjo atsirasti daug argumentų, kodėl  atominės elektrinės nereikėtų statyti.

„Nebuvo tuo metu nei fukušimų, nei skalūnų dujų revoliucijos. Tuo metu  alternatyvos, žaliosios technologijos dar buvo gana brangios. Dabar remtis 5 m. įstatymu darant tokį sprendimą? “LEO” buvo papokštavimas“, – sakė R. Kuodis. Jis įsitikinęs kad bazinę generaciją galima užtikrinti ir kitais būdais, kurių svarstyti vyriausybė nesiima.

Jis mitu pavadino Vyriausybės teiginius, kad statyti naują atominę elektrinę buvo įsipareigota ankstesnėse Lietuvos energetikos strategijose ir sukritikavo  dabartines manipuliacijas įvairiomis viešosios nuomonės apklausomis.

„Lietuva daug metų buvo branduolinės energetikos valstybė. Tai, kad  strategijose buvo minima, kad reikia neuždaryti senosios atominės elektrinės,  tai nėra tas pats, kas teigti, kad reikia statyti naują. Senosios elektrinės  paprastai būna atpirkusios savo kapitalo sąnaudas, paprastai būna gana saugios.  Pavyzdžiui, visiškai kvaila vokiečių atveju uždaryti branduolinę energetiką, bet  gali būti tuo pat metu protinga nestatyti naujos, nes tai yra labai brangu.

Tai, kad Vyriausybė dabar savo lankstinukuose kartoja mitą, kad nuo Paulausko  (Artūro Paulausko. – red.) ir kitų laikų buvo šnekama apie tęstinumą, tai mes  dėkime riebų brūkšnį – kur baigiasi senos elektrinės uždarymo klausimas ir kur  prasideda naujos elektrinės statybos klausimas. Tai yra visiškai priešingi  dalykai, kurie suplakami po viena tęstinumo vėliava“, – aiškino R. Kuodis.

Visą laido įrašą galite išgirsti paspaudę šią nurodą.

Naujausia apklausa: 65 proc. gyventojų nepritaria VAE statyboms

2012 05 23 @ 08:27
posted by Sigutė Dautartaitė

Šiandien LR Seime įvykusioje spaudos konferencijoje Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys ir Vilmorus visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės direktorius Vladas Gaidys pristatė naujausios apklausos dėl VAE projekto rezultatus.

Kaip remdamasis tyrimais kalbėjo Linas Balsys net 2/3 Lietuvos gyventojų nepritaria naujosios atominės projektui Lietuvoje.

Tyrimas aiškiai parodo, kad LR Vyriausybės kalbos neva atominės statyboms visuomenė pritaria tėra mitas, kurio skleidimas klaidina.

Tuo tarpu tyrimų bendrovės direktorius Vladas Gaidys prisiminė dar sąjūdžio laikotarpiu buvusį aktyvų judėjimą prieš atominės energetikos plėtrą bei šiandien vėl sugrįžusią tendenciją rinktis alternatyviąją energetiką. Net 68 proc. gyventojų pritartų ir norėtų, kad Vyriausybė vietoje investicijų į atominę elektrinę investuotų į biokuru kūrenamą elektrinę Jūsų rajone, kuri gamintų elektrą ir šilumą.

Jūsų dėmesiui tyrimo rezultatų santrauka:

Ar pritariate, ar nepritariate naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikos teritorijoje?

N

%

Pritariu

140

13,9

Greičiau pritariu

76

7,6

Greičiau nepritariu

144

14,3

Nepritariu

509

50,6

Sunku pasakyti

136

13,5

Viso

1005

100,0

 

Jūsų manymu, ar naujos atominės elektrinės statyba padidins Lietuvos skolą?

N

%

Padidins

639

63,6

Greičiau padidins

171

17,0

Greičiau nepadidins

31

3,1

Nepadidins

36

3,6

Sunku pasakyti

128

12,7

Viso

1005

100,0

 

Ar sutiktumėte, kad radioaktyvios branduolinio kuro atliekos būtų laidojamos Jūsų rajone?

N

%

Sutikčiau

16

1,6

Greičiau sutikčiau

14

1,4

Greičiau nesutikčiau

44

4,4

Nesutikčiau

874

87,0

Sunku pasakyti

57

5,7

Viso

1005

100,0

 

Jūsų manymu, ar atominė elektrinė gali būti saugi?

N

%

Taip

108

10,7

Greičiau taip

90

9,0

Greičiau ne

232

23,1

Ne

400

39,8

Sunku pasakyti

175

17,4

Viso

1005

100,0

 

Ar pritartumėte, ar nepritartumėte, kad Vyriausybė vietoje investicijų į atominę elektrinę investuotų į biokuru kūrenamą elektrinę Jūsų rajone, kuri gamintų elektrą ir šilumą?

 

N

%

Pritarčiau

491

48,9

Greičiau pritarčiau

218

21,7

Greičiau nepritarčiau

56

5,6

Nepritarčiau

93

9,3

Sunku pasakyti

147

14,6

Viso

1005

100,0

 

Visą tyrimą skaitykite paspaudę nuorodą VILMORUS VAE tyrimo ataskaita.

 

Žaliosios politikos institutas
852131353; 865782602

Lietuva planuoja įgyvendinti ne vieną energetinį projektą ir tai numato  Seimui pateikta svarstyti Nacionalinė energetikos strategija, tačiau ekonomistas  ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis sako, kad  strategijas reikia ne rašyti, o modeliuoti.

„Problema ta, kad energetikos ūkis yra ganėtinai sudėtinga sistema ir retam  kuriam politikui ta visa sistema galvoje sutelpa, ta prasme, iš tikrųjų, žymiai  patikimesnis kelias yra naudoti formalius modelius, t.y modeliuoti sistemą ir  tada tas modelis pasakys, ką daryti, kada daryti“, – sako ekonomistas.

Renovacijos trukdžiai buvo žinomi, bet Lietuvoje – atrasti iš naujo

Pasak R. Kuodžio, renovacija yra puikiausias ekonomikos dėsnių pavyzdys.  Akivaizdu, kad ji neapsimoka vienam žmogui, tačiau didesnei žmonių daliai jau  būtų naudinga, be to, aišku ir tai, kad renovacijos atsipirkimo laikas yra per  ilgas, kad žmonės savarankiškai imtųsi į ją investuoti.

„Žmonėms renovacijos atsipirkimo laikas yra beprotiškai ilgas. Energetikos  ekonomikoje yra toks įdomus faktas, kad paprastai žmonės investuoja į energetinį efektyvumą tik tada, kai atsipirkimo laikas yra ne ilgiau kaip dveji metai – ir  mes neturime stebėtis, kodėl žmonės iki šiol perka kaitrines lemputes“, – aiškina ekonomistas.

O renovacijos atsipirkimas, priklausomai nuo namo, gali trukti ir apie 20  metų, todėl žmonėms toks sprendimas yra nepatrauklus. Be to, gyventojams sunku  koordinuoti tokį didelį procesą, susiformuoja „zuikiavimo“ problemos, kai  naudojamasi renovacijos kuriama pridėtine verte, bet vengiama prie jos  prisidėti.

„Šitie visi dalykai jau prieš šimtą metų buvo žinomi, tačiau Lietuva juos  atranda iš naujo, už tai mes turime tokią situaciją, kai realiai prarasti turbūt  patys svarbiausi metai“, – dėsto R. Kuodis.

Pasak jo, dabar belieka laukti, kad ateis nauja valdžia, arba senoji valdžia į šį procesą pasižiūrės iš naujo, pripažinusi, kad dabartinė schema – neveikia.

„Faktų dabar, aš manau, turime galybę, statistika, kiek pavyko renovuoti, yra  daugiau nei juokinga, matome puikias iniciatyvas praktiškai spontaniškai – atskiri rajonai pereina prie savų schemų, bet, manau, kad tikrai reikia  nacionalinio projekto“, – sako R. Kuodis.

Pasak jo, verta pasvarstyti, ar žmonėms reikia patikėti dalykus, kuriais jie  nei nori, nei gali rūpintis, pavyzdžiui, techniniai daugiabučio renovavimo  aspektai.

„Dažnai preziumuojama, kad laisvė rinktis yra gerai pati savaime“, – teigia  jis ir priduria, kad ekonomika sako ką kitą – laisvė dažnai yra produktyvi ir  tada, kai turima specifinių žinių, reikalingų pasirinkimui padaryti, nes  priešingu atveju pasirinkimas gali būti ir nepadarytas.

Ginčai dėl Visagino atominės – tušti

Ekonomistas mano, kad ginčai dėl investicijų į energetikos sektorių turėtų vykti vadovaujantis matematiniais modeliais, kurie leidžia nuspręsti, kur ir  kada investuoti bei kokios yra galimos alternatyvos.

„Mes matome amžinus ginčus: atominė prieš kažkokius kitus reaktorius,  tarkime, kogeneraciją, vietinio biokuro išteklius, o tas modelis išspręstų šitą ginčą. Dabar jis vyksta didžiąja dalimi tuščiai, nors, sakykime, ir to modelio  yra akivaizdūs dalykai – ekonomistai viską diskontuoja, kas susiję su laiku, tai  nereikia būti ekonomistu ar matematiku, kad sau iškeltum tokį klausimą, ar pigi  elektra 2040-ais yra jau tokia didelė vertybė? Na, galbūt, mes neturime tiek  laiko ir darome kažką, kas greičiau duos rezultatų. Kitas klausimas yra, kuo mes  turime rūpintis, kas gyventojus kankina, elektros kainos ar šilumos kainos,  vėlgi akivaizdu, bet, nepaisant to, mes didžiąją dalį dėmesio nustumiame tai „Mažeikių naftai“, tai elektros turbinoms“, – sako R. Kuodis.

Dėl to politikus R. Kuodis ragina ne rašyti energetines strategijas, o jas  modeliuoti – esą tai padėtų išskirti prioritetus.

„Energetikos strategijas reikia modeliuoti, instrumentai yra, juos reikia  pasiimti iš tarptautinių energetikos agentūrų, kurios paruošia tuos modelius,  tik reikia sudėti savo parametrus, savo problematiką. O rašyti galima lydraštį ir siųsti Seimui tvirtinti. Pas mus, deja, viskas vyksta atvirkščiai, mes  mėgstame rašyti, fantazuoti, piešti „Power Point“ grafikus“, – piktinosi  ekonomistas.

Jo manymu, apskritai grafikai turėtų būti paruošti su „Excel“ programa, o „Power Point“ paruoštus grafikus reikėtų uždrausti.

Investicijos yra skolos

Kritiškai ekonomistas vertina ir investicijų naudą, esą dažnai jomis  džiaugiamasi, tačiau reikėtų įsigilinti, ką reiškia investicija.

„Politikai mėgsta džiaugtis, pavyzdžiui, kai yra užsienio investicijos ar  apskritai investicijos, jie sako, tą darysime, tą darysime ir tai bus viena  didžiausių investicijų Lietuvoje. Kas yra ekonomistui investicija? Investicija  yra skola. Mes džiaugiamės, kad mes gausime kažkokių skolų, kurias turėsime  atpirkinėti statydami kažkokius grandiozinius objektus, ar tai būtų energetika,  ar ne energetika. Šitie dalykai modelyje taip pat nusimatytų – pinigai nėra  nemokami. Kaip pas mus sakoma, ateis investuotojas, duos pinigų, kažką pastatys – už juos reikės mokėti“, – dėsto R. Kuodis.

Anot jo, klaidinga galvoti, kad ir nuosavi pinigai yra nemokami, nors už juos  palūkanos nemokamos – yra alternatyvios sąnaudos, kur tie pinigai galėtų būti  panaudojami ir modelyje tai taip pat pasimatytų.

„Man dabar baisu, kad Lietuva perinvestuos, vadovaujantis prielaida, kad tiek  metų nedarėme, tai dabar reikia perreaguoti. Pristatyti alternatyvų, sakykime,  kad narkomanas dujų gautų bet kada, jeigu nebus vienos adatos, kad būtų bent  trys adatos, bet tai yra pernelyg brangus ir neprotingas būdas reaguoti į kai  kurias problemas, galbūt reikėtų pagalvoti apie kitą alternatyvą – narkomaną išvis atpratinti nuo dujų. Gali Lietuva praktiškai gyventi ir be dujų, tiesą pasakius, išskyrus gal „Achemą“, bet čia atskiras klausimas“, – mano  specialistas.

Pasak jo, visa tai pasimatytų energetikos sprendimų modelyje, tačiau jam  pakankamas dėmesys neskiriamas, o dažnai konkuruojama dėl to, kas pirmas pateiks  vieną ar kitą idėją ir įregistruos įstatymų pataisas.

„Dvidešimt metų mes grįžtame prie elementariausių klausimų, kur, atrodytų, viskas aišku, bet mes grįžtame, iš naujo juos atrandame, iniciatyvos pas  politikus gimsta spontaniškai, yra problema – visi sako, rytoj registruosiu  pataisą. Svarbu rytoj, kad kitas neužregistruotų. Tai mes toje palatoje ir žaidžiame registratūrą – kuo greičiau užregistruoti, kad save įamžintum,  nesvarbu, ar ta iniciatyva apgalvota, ar ne“, – apgailestauja R. Kuodis.

Apie tai ekonomistas kalbėjo per konferenciją “Šilumos energetikos sektoriaus  pertvarkymas: esama situacija ir galimybės”.

Šaltinis: www.15min.lt

Antradienį 15min.lt redakcijoje svečiavosi dr. Nerijus Mačiulis ir  dr. Raimondas Kuodis. Dar kartą bandėme aiškintis, kuo Visagino atominės  elektrinės (VAE) projektas (ne)naudingas Lietuvai.

Visagino atominės elektrinės projektas pasiekė Seimą. Tiesa, net jei parlamentarai ir pritars projektui, klausimas, ar ir  toliau būsime branduoline valstybe, nebus atsakytas iki pat 2015 metų, kuomet  turėtų būti priimtas galutinis investavimo sprendimas.

Pastačius naują branduolinę jėgainę bus sukurta  tūkstančiai darbo vietų, paskatintas statybos sektorius, gausios injekcijos į  šalies biudžetą, atgaivintas Visaginas ir, žinoma, pasiektas svarbus politinis  tikslas – energetinė nepriklausomybė.

Tiesa, ramybės neduoda didelės projekto  sąnaudos, branduolinių atliekų saugojimo problema, nepalankus Europos požiūris į branduolinę energetiką.

Bet ar turime alternatyvų? Apie Visagino  atominės jėgainės projektą diskutuojame su „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu  dr. Nerijumi Mačiuliu ir Lietuvos banko valdybos nariu dr. Raimondu Kuodžiu.

Visagino atominė jėgainė yra  linksniuojama kaip neatsiejama integracijos į Vakarų elektros tinklus dalis.  Kodėl? Kuo galima būtų pakeisti jėgainę siekiant, kad mūsų priklausomybė nuo  elektros importo mažėtų?

N.M.: Iš tiesų vienas iš argumentų, kad norint  prisijungti prie kontinentinių tinklų, reikia turėti savo pajėgumus, o ne siekti  importo iš Vakarų Europos. Visada valstybei yra naudingiau pasigaminti  produkciją nei importuoti, du trečdalius elektros Lietuva importuoja iš užsienio. Sujungus su kontinentiniais tinklais, faktas nepasikeistų, Lietuvai  kasmet importas kainuoja 2 mlrd. Lt.

R.K: Prisijungimas prie kontinentinių tinklų neturi būti savitikslis, tai kainuoja, turime galingus tiltus tiesti. Turime  savęs klausti, kiek nesaugu būti senoje sistemoje. Ši sistema žiedinė, visi  vieni nuo kitų priklausome, todėl išeiti iš vienos ir būtinai prisijungti prie  kitos kvepia savitikslumu. Naftos sektoriuje nėra problemų, gali vežti iš kur  nori. Energetika suvokiama kaip strateginis kriterijus, bet ne viskas ten  vienodai svarbu. Todėl turime atsakyti sau, kiek esame pasiruošę mokėti.

Kalbant apie teiginį, kad viską galime gaminti  pas save, galime nueiti iki absurdo. Tarkim, gaminti ir automobilius. Atominės  energetikos šalininkai pametė keletą paveikslėlių, kad, išleidę kelis  milijardus, pastatysime atominę elektrinę ir nebeišleisime daugiau.

Pastatę savo atominę visiškai importo  nepanaikinsime. Iš 6 teravatvalandžių 3-4 galbūt pagaminsime patys. Jeigu nori  mažiau importuoti, turi daugiau investuoti, o pinigai nėra nemokami. Turės juos  mokėti elektros vartotojai. Tik jie išeis ne į Rusiją, o į Japoniją. Pinigų dar  daugiau išeis iš Lietuvos.

N.M.: Aišku, gaminti šalyje reikia tai, ką gali  pagaminti. Pigiau gali pagaminti kaimynai. Diskusija turi vykti, ar AE statybos  ekonomiškai naudingos. Galime pasistatyti AE Lietuvoje ir gaminti elektrą konkurencingomis kainomis, tai geresnė alternatyva nei importas. Yra  importuojamos dujos, kitas kuras.

R.K.: Problema importo sumažinimo nebūtinai  lemia, kad turime statyti atominę. Turime ir kitų alternatyvų, tarkim,  kogeneracija. Šita klaida irgi daroma, iš karto reziumuojama, kad tik atominė gali sumažinti importą. Vakaruose šimtmetį plėtojama kryptis – kogeneracija, šilumos ir elektros gamyba vienu metu, naudojant atsinaujinančius išteklius.  Jeigu Vyriausybė būtų pateikusi šių dviejų alternatyvų palyginimą, tada būtų galima diskutuoti. Dabar tai, kaip padarė Vyriausybė, Vakarų ekonomistams būtų nesuprantama. Sakoma, kad investuos šešis milijardus ir sukurs šešis tūkstančius  darbo vietų ir tai yra gera alternatyva.

Bendros Visagino AE projekto įgyvendinimo išlaidos, skaičiuojant 2010 metų pinigų verte, gali siekti 16–18  mlrd. Lt. Ką ši suma reiškia šių dienų pinigų verte ir ką ji gali reikšti,  tarkime, 2015 metų pabaigoje, kai bus priimtas galutinis investavimo  sprendimas?

N.M.: Taip, aišku, žiūrime dabartines kainas ir  vertiname dabartinėmis valstybės finansinėmis galimybėmis, infliacija  neišvengiama, didės darbo, kuro sąnaudos. Bet kuriuo atveju vertinant  investicinius projektus, atspirties taškas pasirinktas 2010. Yra svarstomas  scenarijus, kad gali pabrangti iki 20 proc.

R.K.: Viskas, kas ekonomikoje susiję su laiku,  yra diskontuojama. Nes litas dabar nėra tas pats, kas litas po metų. Reikia  susidurti su diskontavimo problema, nes reikia nusistatyti tam tikrą lygį. Gal  dabar šiek tiek pigiau, vėliau kainos bus lygesnės. Kaip galime tai  palyginti.

Reaktoriai nenusileidžia per naktį, todėl prie  jo kainos – 17 milijardų – reikia pridėti palūkanas, todėl jis gali pradėti  veikti turėdamas kelis milijardus skolos. Branduolinės energetikos šalininkai  paprastai nutyli, mini tik vienos nakties kaštus, o ne visą kainą.

N.M.: Reikia atkreipti dėmesį, kad verslo plane,  parengtame valstybės, vertinama, kad projekto pinigų srautai 2030 metais jau  uždirbs pakankamai pelno, kad save finansuotų.

R.K.: Su šituo projektu padaryti keli triukai,  nes sakoma, kad skolinsimės mažiau, nes lyg savi pinigai yra nemokami, o to  nėra. Savo pinigai irgi kainuoja, tarkim, Vyriausybė galėtų pasiimti dividentus  iš energetikos įmonių ir mažiau skolintųsi. O plane teigiama, kad skolinamasi  mažiau, nes savi pinigai nemokami. Tai protu nesuvokiama tezė.

Sakoma, kad elektra bus pigesnė, nes dalį finansavimo pasiimsime dabar, nes kalbama, jog elektrą reikia branginti jau  dabar 2-3 centais. Vadinasi, dalis investicijų pasiimta bus dabar, kad gautume  pigesnę elektrą ateityje. Bet nėra tokios kultūros kalbėti finansininkams,  ekonomistams terminais, todėl šokinėjama iš dimensijos į dimensiją. Visa tai,  kad parodytume visuomenei, kad atominė energetika bus konkurencinga. Dalis  visuomenės tai praryja, bet negalime apgaudinėti visuomenės.

Numatomas VAE investicijų grąžos  periodas – 8–12 metų. Ar tai yra realu?

N.M.: Taip, sukaupti pinigų srautai,  priklausomai nuo pesimistinio ir optimistinio scenarijaus 2030 metais yra  teigiami, bet jeigu nėra įvertinamos sąnaudos, jie padidinti.

R.K.: Ką mes laikome grąža? Reikia susitarti.  Mano suvokimu, projektas gyvybingas tada, kai pradėjęs veikti sugeneruoja pinigų veiklai ir paskolų aptarnavimui. Jeigu gamins dešimt teravatvalandžių, kas  optimistiška, per metus, bet turės mokėti du milijardus per metus, tai vien  paskolų aptarnavimui per 18 metų reikia dviejų milijardų litų. Vadinasi, vien  tam kilovatvalandės kaina turėtų būti 20 ct, o dar atlyginimai, „Sodros“ mokesčiai ir t.t., tai kaina pasiekia 30 ct/kWh. Vyriausybė duoda tokį grafiką, kad elektros kaina nuo 17 iki 25 ct. Tai didelis intervalas.  Iš kur tas neapibrėžtumas? Jis gali kilti iš palūkanų dydžio.

Atominė energetika yra optimistinė dėl statybos  kaštų, dėl to, kad reaktoriaus apkrovimas bus 90 proc., bet kai kas sako, kad  tokie reaktoriai veikia tik 60 proc. apkrovimu. Toks optimistinis variantas, kad  bus dirbama beveik visu apkrovimu, leidžia pradėti statyti elektrinę. Bet paskui  gali kilti statybų išlaidos ar dar kažkas ir tada visuomenės susiduria su  Valdovų rūmų dilema.

VAE verslo plane rašoma, kad ketinama  gauti 38 mlrd. Lt dividendų per 60 metų. Ar ši suma apskritai yra reali ir kaip  galima garantuoti, kad dividendai kasmet bus mokami?

N.M.: Tokie skaičiavimai yra realūs remiantis  prielaida, kad nuo 2040 metų gamybos savikaina bus nuo 7 iki 14 centų, tai leis  generuoti tam tikrus dividendus. Galima diskutuoti, kiek realu, kad kaina bus 20  centų už kilovatvalandę.

R.K.: Viskas remiasi tuo, kad reaktorius veiks  60 metų ir niekas nenutiks. Bet istorija rodo, kad būna įvairių rizikos  veiksnių. Jau nekalbant apie avarijas, kurių tikėsimės, nebus. Gali reaktorius  sustoti, gali Europos politika pasikeisti, Lietuvoje gali politikos kryptis  keistis. Klausimas per tą laiką gali keistis, todėl dividentai daugiau  efemeriškas dalykas. Kitas klausimas, kaip politikai moka žiūrėti į ateitį bent  kelis žingsnius.

Kas yra dividentai iš energetikos? Jeigu jie  yra, kam laukti atominės elektrinės? Galima jau dabar juos išmokėti. Bet jeigu  elektros energija brangsta, mes gal netaupome elektros, bet galime mažiau  nupirkti kitų dalykų. Siurbia kaštus ir iš privačių kompanijų. Dividentai iš monopolijų paprastai yra monkės biznis – viena ranka gauni, o kita gali prarasti  dar daugiau. Žiūrėjimas į visą paveikslą mums parodo, kad energetikos kainos  kitose šalyse reguliuojamos, nes suprantama, kad energetika yra ekonomikos  pagrindas, žmonių gerovės pagrindas. Mūsų politikai mato tik pirmą žingsnį, smegenų antram jau neužtenka. Vakaruose siekiama, kad kaina būtų ne didesnė už kaštus, o mes galvojame apie didelius dividentus ir kt.

Skaičiuojama, kad kuro sąnaudos  galutinėje elektros kainoje sudarys 2,1–3,1 lietuviškų centų. Kiek reali yra  tokia kaina ir iš kur galėsime pirkti uraną?

N.M.: Branduolinis kuras yra tas, kurį galima  importuoti iš daugiausiai šaltinių, pasirinkimas laisvas. Istoriškai jo kaina  svyravo daug mažiau, nei kitų alternatyvių išteklių. Branduolinio kuro kaina,  neapibrėžtumas dėl jo gavimo ateityje nėra labai aktuali problema, dėl kurios  reikia nerimauti. Kitos rizikos daug svarbesnės: projekto mastas, trukmė, politiniai procesai ES, Lietuvos politiniai procesai, kurie apskritai  neprognozuojami. Du pagrindiniai klausimai yra gamybos savikaina, kokią ją galima pasiekti, ir kokios yra politinės, aplinkosauginės rizikos.

R.K.: Kalbėkime konkrečiai. Žmonės mėgsta  naudoti abstrakčias sąvokas – uranas ir t.t. Elektrinės nekūrenamos uranu. Jo  mes turime sočiai, bet jį išgauti ir paversti į tokį, kokio reikia elektrinei,  kainuos tiek, kad tai tikrai neapsimokės. Energetikai turi sąvoką – energetinis  bankrotas, kai daugiau suvartoji energijos gamindamas energiją, negu jos  pagaminsi. Atominė energetika vos vos daugiau pagamina per visą veiklos ciklą – nuo urano išgavimo, statybų iki uždarymo.

Kalbėdami apie branduolinį kurą, jo kasetes, 60  proc. rinkos yra Rusijos. Todėl tikimybė, kad iš jų gausime, yra ganėtinai  didelė. Reikia šnekėti apie urano izotopus, o ne apie uraną apskritai, nors ir  sunku prisiminti mokyklos fizikos pamokas.

N.M. Urano dabartiniais vertinimais užtektų dar  200 metų, turbūt galime diskutuoti dėl šitų prielaidų. Aš nekalbėjau apie  gamtoje randamą uraną, o tą, kurį galima naudoti elektrinėse.

Arvydas Sekmokas yra minėjęs, kad  elektrinės statybai reikės skirti 2–2,5 ct/kWh iš viešuosius interesus  atitinkančių paslaugų  (VIAP) elektros tarifo dalies.  Tai daug ar  mažai ir kaip dėl to galėtų nukentėti, pavyzdžiui, VIAP, skiriamas  atsinaujinantiems energetikos šaltiniams?

N.M.: Nežinau, ar galime pasakyti, kas yra  naudingiau – ar dalį VIAP skirti atsinaujinantiems šaltiniams, ar dar kam.  Nežinau, ar galima pasverti, ką geriau subsidijuoti.

R.K.: Čia dar vienas puikus retorikos triukas – priešpriešinti atominę energetiką, tarkim, saulės energetikai. Niekas nesiūlo  keisti atominę energetiką į saulės baterijas, prie kurių anksti pereiti dėl  technologinių dalykų, jų brangumo.

Pagrindinė alternatyva yra kogeneracija,  vietiniai šaltiniai, galbūt ir vėjo energetika, kad vieni dalykai papildytų kiti. VIAP yra daiktas, kurį sumoka ne marsiečiai, o gyventojai jau dabar,  kad turėtume pigesnę energetiką ateityje. Turime atsakyti, ar yra alternatyvų, kurios jau dabar gamintų pigesnę energetiką be didelių subsidijų.

Jeigu galime rinktis tarp to, ko nereikia  subsidijuoti ir ką reikia, tada turėtume realias alternatyvas, kurias galėtume  lyginti. O dabar dėmesys nukreipiamas į nerealias alternatyvas.

N.M.: Vis tik nebūtinai reiškia, kad ta importo  dalis, kur importuojamos dujos elektros gamybai, turi likti. Aš nemanau, kad  projektas prieštarauja kogeneracinėms elektrinėms. Klausimas, ar vien su  kogeneracinėmis elektrinėmis galime patenkinti savo poreikius.

R.K.: Paprastai energetikoje projektai  prieštarauja vieni kitiems. Jeigu plėtoji vienoje vietoje, brangini kaštus  kitoje vietoje.

Taip ir su atomine energetika. Turėsime  išlaikyti ją, bet kartu išlaikyti ir tai, ką turime dabar – Elektrėnus, Kruonio  hidroelektrinę ir t.t. Nebent Lietuva taptų labai didele eksportuotoja, bet tai  nelabai realu.

Čia dar viena graži pasaka apie branduolinės  energetikos tęstinumą. Painiojami du dalykai: tęsti senos elektrinės darbą ir  statyti naują yra skirtingi dalykai, ne tęstinumas. Tęstinumas pateikiamas taip,  kad turėjome sovietų pastatytą elektrinę ir turime vėl tęsti.

Rokas Žilinskas mums pasako, kad nereikia  analizių, referendumų, priimtas įstatymas 2007–2008 metais. Bet ten buvo LEO įstatymas, viskas po jų vėliava, kad praeitų tas projektas. LEO nebėra, o vis  tiek vykdome tą patį. Turime klausti – 2020 metais, kai pastatysime elektrinę, kokia bus infrastruktūros vertė? Tarkim, senų tinklų.

VAE vadovas R.Vaitkus miglotai atsako į klausimą, iš kur naujai jėgainei gausime specialistų – kviesime užsienio  lietuvius, auginsime savo specialistus, o japonų į elektrinę daug neatvažiuos,  nebent iš pradžių. Iš kur, jūsų nuomone, gausime specialistų, ar jų nepritrūks?

N.M.: Nežinau, galbūt buvę IAE darbuotojai…  Sunku į tokius klausimus atsakyti.

R.K.: Geras klausimas, ar Ignalinos seni  daktarai, išsilavinę žmonės sėdės ir lauks, kol pastatys elektrinę, ar  išvažiuos. Lietuva lyg pati augins specialistus. Bet šiuolaikinėms elektrinėms  nereikia daug specialistų (kokių 500 ar truputėlį daugiau), neturėsime savų, mokėsime japonams. Bet tada kalbos apie BVP dar mažiau tikslo turi.

Vienas argumentų už VAE statymą yra  Rusijos elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje. Kokią ekonominę grėsmę mums  kelia elektrinės, jei mes, pavyzdžiui, būsim integruoti į Vakarų elektros  sistemą, o Kaliningradas ir Baltarusija ne?

N.M.: Manau, kad tiesioginio ryšio daug nėra.  Nebent jos bus sujungtos į tą patį energetikos tinklą. Klausimas, kokia bus  elektros gamybos kaina, tai tokie klausimai gali būti aktualūs.

R.K.: Pamirškime eksportą, importuojame mes 6  teravatvalandes, o sumažinsime iki dviejų. Visi pajėgumai, kuriuos turime, liks,  nes visi bus reikalingi. Svajoti apie eksportą, kai turime tiek importo, per  anksti, švelniai tariant.

Būdamas vilnietis, nenorėčiau, kad prie Neries  atsirastų elektrinė ir radioaktyvios atliekos tekėtų per Lietuvą į Kuršių marias.

Ekonomine prasme gal tai būtų ir naudinga.  Nebijokime importo, nes kitu atveju gaminsime patys ir automobilius. Bet visi  tie dalykai turi būti analizuojami rimtai, nes tik pieštuku piešdami grafikus  neką pasieksime.

Kitos šalys turi modelius, kiek imti iš gyventojų, kaip viską modeliuoti, bet mes tokios tradicijos neturime. Tai yra  sena bėda, ir nematau, kad kas nors suvoktų, kad nėra normalaus modeliavimo šitų procesų. Politikai mėgsta pasirodyti su idėjomis, nesvarbu, kad jos kvailos.  Svarbu, kad ryte registruoji pataisą, nes galbūt kitas kažkas tai padarys.

Ignalinos atominė elektrinė nebuvo  drausta, atominės uždarymo taip pat negalima būtų pavadinti sklandžiu. Kyla  klausimas, ar pavyks Lietuvai ūkiškai tvarkyti naują jėgainę?

N.M.: Manau, kad net ir priimant gerbiamo  R.Kuodžio argumentus, kad skaičiavimai yra paremti klaidingomis prielaidomis,  reikia pabrėžti, kad ne čia slypi projekto problema, o yra problema su projekto įgyvendinimo procesu. Ar jis gali vykti pagal scenarijų, kuris numatytas verslo  plane? Ar neįvyks taip, kaip su IAE uždarymu, kai atsirado daugybė neaiškumų. Svarbu „Hitachi“, kitų šalių investicijos, aišku, kad projektas bus valdomas ne  pagal mūsų valstybės standartus.

R.K.: Jeigu atominės jėgainės būtų draudžiamos  taip, kad draudimo kaina atitiktų galimus nuostolius, kurie galėtų būti, tai  statybų kaina būtų 6 kartus didesnė. Šitą naštą pasiima visuomenė ir tai  didžiausias branduolinės energetikos subsidijavimo elementas.

 

Facebook

Get the Facebook Likebox Slider Pro for WordPress