Žaliosios politikos institutas

Šaltinis: www.delfi.lt

Dėl VAE tikslingumo kone svarbiausias klausimas yra gamtinių dujų kaina po  2020 m., teigia ekonomistas Rimantas Rudzkis. „Prognozuoju ją būsiant gerokai  mažesnę, nei dabar“, – teigia ekonomistas. Jo nuomone, audringas naujų technologijų diegimas energetikoje lemia dujų pasiūlos spartesnį augimą nei  paklausos, kas neišvengiamai veda prie dujų pigimo ilgalaikėje  perspektyvoje.

„Dar neseniai jų stambus importuotojas buvo JAV, bet jau 2016 m. ši šalis  tikisi pradėti suskystintų dujų eksportą; panašius planus puoselėja ir Kinija. Šiuo metu ES vidutinė importuojamų dujų kaina yra apie 5 kartus didesnė nei JAV  rinkoje, bet taip ilgai nebus, ir dujos Europoje smarkiai atpigs – tereikia  susiformuoti normaliai dujų rinkai“, – sakė R. Rudzkis.

VAE: „už“ ir „prieš“

Politikai puikiai supranta, kad bet kuriam bankui pateikus „verslo planą“ be  kaštų ir naudos analizės, prognozuojamų pelnų ir nuostolių, bankininkai  nepradėtų tokio dokumento net skaityti, tvirtina Visagino atominės elektrinės priešininkai.

VAE verslo plano rengėjai, anot oponentų, klaidingai mano, jog Seimo nariams  užteks tik jokiais skaičiavimais nepagrįsto teiginio, kad investicija yra  atsiperkanti, net nenurodant planuojamo per metus elektrinėje pagaminti  kilovatvalandžių skaičiaus.

Politinė partija „Lietuvos Žaliųjų sąjūdis“, bendradarbiaudama su Lietuvos  Energetikos konsultantų asociacija bei Žaliosios politikos institutu, atkreipia  dėmesį į daugiausiai abejonių keliančius šio verslo plano teiginius, jų nuomone,  klaidinančius Lietuvos visuomenę.

Savo ruožtu VAE projekto šalininkai pateikia savo argumentus, į kuriuos DELFI  sureagavo ekonomistas Rimantas Rudzkis.

„Elektrinės buvo statomos užtikrinti ilgalaikį apsirūpinimą elektra. Elektros  energetika nėra veikla, kuri duoda greitą ir didelį pelną, bet elektros  energetika sudaro sąlygas šalies ekonomikai vystytis. Šiuolaikiniai kompiuteriai  leidžia atlikti įvairius sudėtingus skaičiavimus, bet skaičiavimų rezultatai  priklauso nuo prielaidų. Mažai tikėtina, kad projekto rengimo specialistų prielaidos yra mažiau pagrįstos, nei mėgėjų energetikų“, – tvirtina VAE šalininkai.

„Atsakant reikėtų argumentuoti pagrindines prielaidas, kurios išties atrodo  pernelyg optimistinės, o ne remtis projekto rengėjų autoritetu (tai primena  užmarštin nuėjusią disputų tradiciją viduramžiais). Maža to, ir labai  kvalifikuoti specialistai gali būti šališki“, – teigia R. Rudzkis.

Skeptikų nuomone, „malonu žinoti, kad „Lietuvos žaliųjų sąjūdis“ turi  atominių elektrinių uždarymo patirtį. Tik gaila, kad apie tai niekas nežinojo ne  tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – šaiposi VAE projekto gynėjai.

„Deja, tai pašaipa, o ne apskaičiuotus kaštus pagrindžiantis atsakymas“, – lakoniškai kontrargumentuoja R. Rudzkis.

Tai, kad neužsimenama apie ilgalaikį giluminį pavojingų branduolinio kuro  atliekų laidojimą, taip pat sulaukia VAE šalininkų ironijos. „Tai dar viena „Lietuvos žaliųjų sąjūdžių“ patirtis, kuria niekas kažkodėl nepasinaudoja. Ne  visi naudotą branduolinį kurą laiko atliekomis ir jį laidoja. Pavyzdžiui,  Japonija ji laiko nacionaliniu turtu“, – sako VAE šalininkai.

Šiuo klausimu R. Rudzkis kalba kiek atsargiau. Jo manymu, tai – svarus  argumentas. Tikėtina, kad ateityje, vystantis naujoms technologijoms, naudotas  branduolinis kuras bus išnaudojamas kaip žaliava. Tačiau, ekonomisto nuomone,  kol kas ši perspektyva yra miglota. Užtat galioja ES direktyva, įpareigojanti  tik pradėjus AE darbus numatyti atidėjimus pilnam jos uždarymui.

„Apie tai, kiek galėtų kainuoti Lietuvai branduolinių atliekų kapavietės  statyba, buvo diskutuota Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros (RATA) kartu  su Švedijos tarptautinių projektų organizacija SIP 2005 m. vasarį Vilniuje  surengtame seminare “Panaudoto branduolinio kuro laidojimo Lietuvoje galimybių tyrimas”. Žiniasklaidoje buvo minima orientacinė 9 mlrd. litų suma, kurią diskontavus dėl statybų brangimo 2020 m. gautume per 16 mlrd. Lt“, – tvirtina R.  Rudzkis.

Jo žodžiais, numatomas planuojamo rektoriaus darbo vidutinis efektyvumas yra  apskaičiuotas nesiremiant turima statistika ir galimai yra pervertintas.

Kas ką dezinformuoja

VAE entuziastai tvirtina, kad Lietuvos visuomenė esanti dezinformuojama.  Dezinformacijos esmė ta, kad Baltijos šalyse ir Baltijos jūros regione ateityje  prognozuotinas elektros energijos pajėgumų trūkumas. Tuo metu, nors Baltijos  jūros regione elektros galių netrūks iki 2020 m., „žalieji specialistai“ (kritikai juos rašo kabutėse) „kažkodėl neperskaitė, kad taip bus tik tuo  atveju, jei bus realizuoti planuojami ir vykdomi projektai“. VAE šalininkų nuomone, kritikai „nepastebėjo“, kad ENTSO-E ataskaitose yra minimos atominės  elektrinės, tarp jų ir atominė elektrinė Lietuvoje.

R. Rudzkis negaili kritikos ir šiems argumentams.“Reiktų prognozuoti  situaciją 2020 m., o jei trūkumas susidarys tik 2030 m., tai AE statybą atidėti  ir laukti naujesnių technologijų.“ Jo teigimu, Baltijos šalyse ūkio struktūra  kinta: didėja paslaugas teikiančių įmonių dalis, gamyboje ir buityje diegiamos  energiją taupančios technologijos. Maža to, sparčiai mažėja gyventojų, todėl  ryškus elektros vartojimo prieaugis per artimiausią dešimtmetį yra mažai  tikėtinas, o jos gamybos pajėgumai auga. „Manau, kad 2020 m. šiame regione bus  pertekliniai elektros energijos pajėgumai“, – pažymi ekonomistas.

Ginčai aplink statistiką

Anot energetikos eksperto Anzelmo Bačiausko, „jei norime gyventi kaip  vidutinėje ES šalyje, 18 TWh per metus suvartoti Lietuvoje turėtų būti per maža  anksčiau nei 2030 m“. Jo teigimu, ES prognozuojamas 2020 m. vidutinis metinis  suvartojimas vienam gyventojui yra per 8000 kWh. Net Danijoje, kurioje labai  veiksmingai vartojama energija, 2008 m., ne 2030 m., vienam gyventojui teko per  6500 kWh per metus suvartotos elektros energijos, o Islandijoje – net 51483 kWh.  Tokia maža Islandija jau dabar suvartojo 16 TWh per metus.

„Elektros vartojimas dėl krizės sumažėjo, – sako A. Bačiauskas. – Tai tiesa,  tačiau, kaip daugumoje šalių, toliau didėja. Neaišku, kokios Lietuvos oficialūs  duomenys rodo atvirkščiai. 2000 m. Lietuvos elektros poreikiai buvo 8,26 TWh ir  iki 2008 m. padidėjo iki 10,96 TWh. 2009 m. buvo suvartota 10,18 TWh, 2010 m. – 10,28 TWh, 2011 m. – 10,40 TWh.“

R. Rudzkio tai neįtikina. „Pateikiant statistiką reikia nurodyti šaltinius.  Lietuvoje oficialių duomenų pagrindinis teikėjas yra Statistikos departamentas,  kurio duomenų bazėje (2012 06 01 d.) nurodyta, kad bendras elektros energijos  suvartojimas šalyje 2008 , 2009 ir 2010 m. atitinkamai sudarė 13.00, 12.43 ir  11.74 TWh, o galutiniai 2011 m. duomenys dar nepateikti, tačiau iš paskelbtų mėnesinių rodiklių gaunamas įvertis rodo, kad pernai vartojimas buvo maždaug 2  proc. mažesnis nei 2010 m.“

Panašią tendenciją, pasak R. Rudzkio, rodo ir galutinio suvartojimo duomenys. „Dėl nurodytų priežasčių manau, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvoje ryškaus  elektros energijos poreikio prieaugio nebus, ką liudija ir pateikta statistika.  Taigi ir nestatant VAE 2020 m. mūsų šalyje bus pertekliniai elektros energijos  generavimo pajėgumai.“

Visoms energijos rūšims trūks lėšų

A.Bačiausko požiūriu, energetikai atsinaujinančių energijos išteklių neignoruoja. Apsirūpinimui elektra visi galimi energijos ištekliai yra  analizuojami, nes tik jų, technologijų ir tiekimų įvairovė gali užtikrinti  patikimumą. „Atsinaujinantys energijos ištekliai visada buvo ir bus, bet kol  kas, deja, jie vieni, be tradicinių, dar per brangūs užtikrinti patikimą apsirūpinimą energija. Reikia laiko ir daug investicijų, kad ES elektros  perdavimo sistemos būtų tam pasirengusios.“

Pasak A. Bačiausko, niekas neneigia atsinaujinančių išteklių svarbos, ir VAE  nėra jų konkurentė. Ateityje, jo žodžiais, užteks vietos ir atominėms, ir  atsinaujinančių energijos išteklių elektrinėms.

R. Rudzkis laikosi kitos nuomonės. Jo požiūriu, ateityje išties užteks vietos  ir atominėms, ir atsinaujinančių energijos išteklių elektrinėms, bet abiejų sektorių plėtojimui šaliai truks lėšų. „Apskritai didžiausia VAE projekto bėda  yra ta, kad stokodama finansinių išteklių Lietuva planuoja keleriems metams įšaldyti reikalingas milžiniškas lėšas naujai elektros energijos generavimo  jėgainei, nors jos poreikio dar ilgai nebus.“

Kiek kainuos dujos?

R. Rudzkio teigimu, dėl VAE tikslingumo kone svarbiausias klausimas yra  gamtinių dujų kaina po 2020 m. „Prognozuoju ją būsiant gerokai mažesnę, nei  dabar.“ Ekonomisto nuomone, audringas naujų technologijų diegimas energetikoje  lemia dujų pasiūlos spartesnį augimą nei paklausos, kas neišvengiamai veda prie  dujų pigimo ilgalaikėje perspektyvoje.

„Dar neseniai jų stambus importuotojas buvo JAV, bet jau 2016 m. ši šalis  tikisi pradėti suskystintų dujų eksportą; panašius planus puoselėja ir Kinija. Šiuo metu ES vidutinė importuojamų dujų kaina yra apie 5 kartus didesnė nei JAV  rinkoje, bet taip ilgai nebus, ir dujos Europoje smarkiai atpigs – tereikia  susiformuoti normaliai dujų rinkai“, – sakė R. Rudzkis.

Eksperto teigimu, dabartinės keistos situacijos priežastis yra ta, kad ES  valstybės didžiąją dalį dujų įsiveža pagal seniau sudarytas ilgalaikes sutartis,  kuriose dujų kaina yra „pririšta“ prie naftos kainos. Tačiau dedamos pastangos  tą principą panaikinti, ir jos anksčiau ar vėliau bus vaisingos.

„Prisimenant, kad rezerve yra galinga Lietuvos elektrinė (senieji jos blokai šiuo metu stoviniuoja dėl dabartinio importuojamos elektros pigumo ir dujų brangumo, bet padėtis keisis) ir pradedama eksploatacija jos naujo modernaus 450  MW galingumo bloko, auga kogeneracinių elektrinių bendras galingumas bei  sparčiai plečiamas vėjo jėgainių parkas. Turint omenyje skurdžius šalies  finansinius išteklius, specialistų nuogąstavimus dėl būsimo spartaus prisodrinto  urano brangimo tenka dar kartą pabrėžtini – VAE yra itin rizikingas projektas,  kurio vykdymą reiktų atidėti bent jau tol, kol paaiškės dujų rinkos  tendencijos“, – DELFI tvirtino R. Rudzkis.